RAPE IS A

WAR CRIME

SUSISIEKIME

Jei jūs arba kas nors, ką pažįstate patyrė seksualinį smurtą ginkluoto konflikto Ukrainoje metu ir jums reikia psichologinės, medicininės ar teisinės pagalbos, kreipkitės į mus.

+370 662 42920

info@rapeisawarcrime.org

Mes galime Jums suteikti:

MEDICININĖ PAGALBA

Jei patyrus seksualinę prievartą ar Jums reikalinga medicininė pagalba, pavyzdžiui, vaistai, medicininiai tyrimai, nėštumo nutraukimas (Lietuvoje abortai yra legalūs) ar kita pagalba, kreipkitės į mus.

PSICHOLOGINĖ PAGALBA

Jei Jūs ar Jūsų šeimos narys jaučiatės prastai ar turite kitų sveikatos problemų, susijusių su patirtu smurtu, kenčiate nuo nerimo, depresijos, potrauminio streso ar valgymo sutrikimų, pokalbis su specialistu gali padėti pasveikti.

TEISINĖ PAGALBA

Jei pageidaujate, galime padėti Jums užregistruoti bylą tarptautinėse institucijose arba nacionalinėse valdžios institucijose. Patarsime dėl galimų teisių gynimo priemonių ir žalos atlyginimo, lydėsime Jus atliekant tyrimą, taip pat renkant įrodymus.

NUKENTĖJUSIŲ ŽMONIŲ ISTORIJOS

„Mano vardas Fiki (slapyvardis), gimiau 1977 m. ir esu moteris iš Tuzlos savivaldybėje esančio kaimo. Esu patyrusi seksualinį smurtą, kuris siejamas su konfliktu.

Per karą ir kelionę niekas negalėjo mūsų apsaugoti. Ėjome per miškus, slėpėmės, nebuvo policijos, o paskui staiga atvažiavo pareigūnai. Mes nežinojome, kas jie tokie. Nežinojome, ar jie nori mus užpulti, ar mums padėti. Nežinau, kaip galėjome apsisaugoti. Jei kas nors būtų mus apsaugojęs, tikriausiai nebūtų kilęs nei karas, nei chaosas, tada žmonės tiesiog bėgo į skirtingas puses. Nežinojome, kur eiti, nes niekur nebuvo gerai. Sunku buvo palikti namus, kai nežinai, kur eiti toliau.

1992 m. gegužę su mama, broliu ir seserimi pabėgau iš savo kaimo. Kelionės metu buvome suimti ir nugabenti į Sušicos koncentracijos stovyklą, kur buvome laikomi 10 dienų. Draganas Nikoličius buvo stovyklos viršininkas. Vieną dieną Nikoličius išvedė mane iš stovyklos, nuvedė prie sargybinio ir perdavė nežinomiems žmonėms. Sargybinėje vienas iš sargybinių budėjo, o kitas mane išprievartavo. Mano motina iš karto suprato, kas man atsitiko. Mes apie tai nekalbėjome. Vėliau mus paleido iš Sušicos koncentracijos stovyklos. Iš lagerio pėsčiomis nuėjome iki Cerskos. Kai atvykome, buvome apgyvendinti vietinėje mokykloje, kur išbuvome 10 dienų. Dešimtąją mūsų buvimo Cerskoje dieną su keliais Bosnijos ir Hercegovinos kariuomenės kariais nuėjau į savo namus, kad susirnkčiau šiek tiek maisto savo šeimai ir aplankyčiau pasilikusį tėvą. Atvykę kariai mane paėmė į nelaisvę, o tėvą nušovė ant jo namų slenksčio. Kareiviai mane vėl nuvežė į Sušicos koncentracijos stovyklą, kurioje šį kartą buvau laikoma 21 dieną. Ten stovyklos viršininkas rado mano pavardę sąraše, nusišypsojo ir pasakė: "Matote, ji vėl čia..." Ir aš vėl buvau atskirta ir išprievartauta. Tą kartą mane nuvedė į privatų namą netoli stovyklos. Mane vedę kareiviai vilkėjo uniformas, bet ant jų nemačiau jokių skiriamųjų ženklų. Būdamas Sušicoje taip pat mačiau, kaip kareiviai fiziškai smurtauja prieš kitus žmones. Ten kareiviai mane prievartavo, fiziškai ir psichiškai kankino, marino badu. Po 21 dienos, praleistos Sušicoje, buvau nugabenta į Pelemišą - prie karinės demarkacijos linijos, o iš ten keliavau į Kladanj, o paskui į Živinicą. Nuo antrojo suėmimo ir perkėlimo į Sušicos koncentracijos stovyklą iki atvykimo į Tuzlą nieko nežinojau apie tai, kas vyksta su mano motina, broliu ir seserimi. 1995 m. juos susiradau, kartu persikėlėme į Tuzlos rajoną ir išsinuomojome namą.

Po mėnesio apie incidentą pranešiau gydytojui ir slaugytojai, kai jie apsilankė Živinicės mokykloje, kur man buvo teikiamos paslaugos dėl mano, kaip perkeltojo asmens, statuso. Atvykusi į Tuzlą nuvykau į centrą, kuriame žmonės teikė paslaugas karo nusikaltimų aukoms. Ten mane apžiūrėjo ginekologas. Ten taip pat buvo dvi slaugytojos, kurios vėliau padėjo man susirasti butą. Bute, kurį jos padėjo man surasti, kitus trejus metus gyvenau su dar dviem moterimis iš Srebrenicos. Atvykusi į Tuzlą, galėjau naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis centre, kuris teikė paslaugas karo nusikaltimų aukoms. Tuo metu negavau jokios psichologinės ar teisinės pagalbos. Psichologinę, o vėliau ir ekonominę paramą pradėjo teikti asociacija "Moterų galia" (Power of Women Association) tik 2002 metais. Sveikatos draudimu mane apdraudė vyras, todėl man nereikia mokėti už medicininę apžiūrą.

Tačiau aš visada sergu. Kai sergu, man nieko nereikia, bet aš visada lankausi pas gydytojus, vartoju vaistus; dažnai sapnuoju, kas man nutiko.

Po to, kas man nutiko, jaučiausi atstumta. Maniau, kad dėl mano išgyvenimų visi manęs vengia, kad aš niekam nereikalinga, kad esu bloga. Praradau pasitikėjimą savimi ir kitais. Niekada nesiekiau teisingumo, nes nežinau, kas yra nusikaltėliai, o tai taip pat yra priežastis, dėl kurios pateikti ieškinį būtų beveik neįmanoma. Iki šiol nežinau, kas buvo mano smurtautojai. Draganas Nikoličius, kuris buvo stovyklos vadovas, perdavė mane nepažįstamiems vyrams, kurie vilkėjo kamufliažiniais raštais margintas uniformas. Jokių skiriamųjų ženklų nepastebėjau. Buvau per daug išsigandusi, kad ką nors pastebėčiau. Bijojau to, kiek gali kainuoti bandymas ieškoti teisingumo ir kaip visa tai atrodys. Taip pat nenorėjau pradėti ir ieškinio pateikimo proceso. Turiu nuo karo nukentėjusio civilio statusą ir gaunu pašalpą. Vis dėlto savo teise į kompensaciją nepasinaudojau. "*

* ‘In their Own Words. Voices of Survivors of Conflict-Related Sexual Violence and Service-Providers’, the Office of the Special Representative of the Secretary-General on Sexual Violence in Conflict, skaitmeninė knyga, išleista 2021 m. birželio mėn. žiūrėta 2022 m. rugpjūčio 1 d.

PARTNERIAI